| Tapytojo Rimvydo Markeliūno kūriniai panašūs į sąsiuvinių ar užrašų knygelių paraštėse nesąmoningai paišomus piešinius, kuriuose ilgainiui išryškėja atpažįstami daiktai, o gal tik abstrakčios formos. Kartais menininkas tol tepa spalvą, kol pagauna jaudinantį spalvos ir formos susijungimo momentą. Šie tapiniai asocijuojasi su žodžiais, besirandančiais atsakingai apgalvojant ištariamą frazę, lėtai dėliojant frazes į ilgus sakinius. Sakinius supinant į vientisą pasakojimą, paveikslo erdvėje pamažu ryškėja objektų tinklas ar kontūrai, atsiskleidžia intensyvios vidinės pastangos. Tapydamas menininkas panyra į transo būseną ir leidžia laisvai plaukti asociacijoms. Kaip ir Markeliūnas, taip ir prieš paveikslą medituojantis žiūrovas, gali identifikuoti savo paties numinous–tai ,,atviro kodo” paveikslai, neapribojantys siauromis interpretacijomis, o tapyba – adekvataus išlaisvinančio, o tuo pačiu ir paties tapymo veiksmo tikrumo paieškos – nematoma verčianti matoma. |
