Valdas Antanas Gurskis

Valdo Antano Gurskio tapybos vaizdiniai  balansuoja  tarp grafiškumo ir tapybiškumo, tarp formos ir erdvės, tarp žemės ir dangaus. Jo gamtovaizdžiai atspindi ne tik esminius  pasaulio matymo principus, dinamišką žvilgsnį,  jautrią šviesos ir spalvų  kaitos niuansams bet ir  aktyvią kūrybinę poziciją. Į tradicinius žanrų kalbos rėmus talpinami tradiciniai lietuviško peizažo motyvai stilistiškai balansuoja tarp monumentalumo ir kameriškumo, tarp realizmo, impresionizmo, ekspresionizmo kalbos ribų. Tapytojo kūrybos ištakos siejasi su tradicijomis, lyriškojo peizažo pozicijomis, jo mokytojų Česlovo Kontrimo, Algirdo Petrulio, Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės, Vlado Eidukevičiaus, Antano Martinaičio ir kt. kūryba. Būdamas jautrus gamtos nuotaikoms, Gurskis tapo savotišku metraštininku besikeičiančių metų laikų, lietuviškų miestelių ir kaimelių peizažų,  išsiskiriančių kintančios šviesos  pagava. Poetines gamtos ir pasaulėvaizdžio nuotaikas tapytojas  išreiškia skirtingais gyvenimo ir kūrybos periodais, išsaugoja esminius nesikeičiančius meninio matymo aspektus. Dailėtyrininkė  Nijolė Nevčesauskienė